1789 – 1799m. vykusi Prancūzijos revoliucija buvo radikalios politinės ir socialinės pertvarkos laikotarpis, nutraukęs paveldimos monarchijos ir feodalinės bajorų sistemas. Be Prancūzijos revoliucijos neegzistuotų savaime suprantami dalykai, kaip liberali demokratija, teisinė valstybė, sutikimu grindžiama vyriausybė, pilietinės teisės.

Didelę įtaką revoliucijai darė apšvietos epocha, susikūrusi XVIII a. vid. Europoje. Viena judėjimo idėjų skatino gilintis ir svarstyti įvairius visuomenės gyvenimo klausimus, nebijant griauti senų tradicijų.

Vienas revoliucijos veiksnių – finansinė krizė dėl karaliaus Liudviko XVI išlaidavimo. Padidinti šalies biudžetui buvo pakelti mokesčiai, tačiau tik 3 luomui, kuris ir taip finansuodavo didžiąją dalį karaliaus išlaidų. 1789-05-05 sprendžiant sankiulotų nepasitenkinimą, karaliaus sušaukti Generaliniai luomai, pasidalijo į 2 puses: 3-iojo luomo atstovai siūlė balsus skaičiuoti ne nuo luomo, bet nuo asmens, privilegijuotieji luomai tam nepritarė. 3-asis luomas pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu ir pagrasino, prireikus priiminėti įstatymus kitiems luomams nedalyvaujant. Tai buvo atviras nepaklusimas karaliui. 3-asis luomas teigė, jog Nacionalinis susirinkimas neišsiskirstys, kol Prancūzija nepriims konstitucijos. Karaliaus bandymas priversti paklusti Steigiamąjį susirinkimą sukėlė maištą Paryžiuje. Liepos 14d. valstiečiai užėmė karališkąjį kalėjimą – Bastiliją. Šis šturmas reiškė absoliutizmo žlugimą, aukščiausios valdžios perėjimą Steigiamajam susirinkimui.

1789-08-26 Steigiamasis susirinkimas paskelbė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“, kurios teigimu tauta – aukščiausios valdžios šaltinis. 1792-09-22 susiformavus respublikai iškilo naujos politinės grupės: jakobinai ir žirondistai. Jakobinai 1793-01-21 giljotinavo karalių už išdavystę ir vykdė terorą giljotinuojant revoliucijos priešus. Grupė panaikino feodalines liekanas, kaimuose kūrėsi smulkieji, vidutiniai ūkiai. Nusivylimas Napoleono Bonaparto 1795 – 1799 valdžiusia direktorija pasiekė įkarštį, kai šis surengė valstybės perversmą, baigdamas direktoriją ir paskyręs save „I-uoju konsulu“ Prancūzijoje. Tai pažymėjo revoliucijos pabaigą ir Napoleono eros pradžią.