GEDIMINO PROSPEKTAS

Share on facebook
Share on linkedin
Share on reddit
Share on facebook
Share on linkedin
Share on reddit

GEDIMINO PROSPEKTO istorija

Vilniaus Gedimino prospektas, jungiantis istorinį miesto centrą, Katedros aikštę, su LR Seimo rūmais, nėra toks senas kaip Pilies ar Didžioji gatvė. Keičiantis valdžioms, Gedimino prospektas įgaudavo vis kitokį pavadinimą. Jis buvo vadintas A. Mickevičiaus, Stalino, Lenino vardais, o 1989 metais gavo šiandieninį pavadinimą.

1840 metų Vilniaus plane, galima pamatyti, kad už Vinco Kudirkos aikštės miestas kone pasibaigdavo. Toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo senų laikų svarbioje Pilies, Didžiojoje ir Aušros Vartų gatvėse.

REIŠKINYS, PASKATINĘS PROSPEKTO TIESIMĄ

1851 metais carinės Rusijos vyriausybė nutarė nutiesti geležinkelio liniją nuo Sankt Peterburgo iki Varšuvos. Bėgiai prasidėjo Sankt Peterburge, o į Varšuvą jie driekėsi per Daugpilį, Vilnių, Varėną, Gardiną, su Vilniuje atsiskiriančia atšaka į Prūsiją (per Kauną, Kybartus). Lietuvoje šis kelias pradėtas tiesti 1859 metais, o baigtas – 1862 metais. Jau prieš nutiesiant geležinkelį Lietuvoje kūrėsi gyvenvietės, tačiau nauja geležinkelio linija vertė gyvenvietes sparčiau vystytis, ilgainiui jos tapo svarbiais miesteliais ir miestais, administraciniais centrais.

Tiesiant I-ąjį geležinkelį Lietuvoje, buvo pastatyta daug inžinerinių statinių. Stambiausi ir svarbiausi buvo Kauno ir Panerių tuneliai, tiltai per Nerį, Vilnelę, Merkį bei Nemuną. Šioje linijoje buvo pastatytos pirmosios Lietuvoje geležinkelio stotys (21 stotis).

LIETUVOS RAIDA

Lietuvos teritorijoje geležinkelio centru tapo Vilnius. Nuo Vilniaus prasidėjo atšaka į Prūsiją. Čia buvo atskiriami traukiniai: viena dalis vagonų riedėdavo į Varšuvą, kita – per Kauną į Berlyną. Vilniaus geležinkelio stotis buvo didelė, eismas intensyvus. Ji buvo svarbi ir kaip krovinių tranzito centras. Geležinkelių tiesimas turėjo didelę socialinę ir ekonominę reikšmę Lietuvos miestų ir miestelių raidai. Geležinkelis tapo vienu svarbiausių ekonominės bazės sudedamųjų dalių ir pranašiausių transporto rūšių, kurio dėka išsiplėtė prekybiniai ryšiai.

Nors ir nepasikeitė šalies agrarinis pobūdis dėl menkai išsivysčiusios stambios pramonės, 1897 metais Vilnius pagal gyventojų skaičių užėmė septintą vietą stambiausių carinės Rusijos europinės dalies miestų tarpe. Eksportas viršijo importą, tačiau didelė Lietuvos ūkio uždirbtų pinigų ėjo į carinės Rusijos iždą. Geležinkelis skatino kapitalistinių gamybinių santykių formavimąsi Lietuvoje

GEDIMINO PROSPEKTO REIKŠMĖ

1859 metų Vilniaus plane galime matyti ilgą matome ilgą, carinės Rusijos įkurtą Georgijaus prospektą. Tokį pavadinimą jis gavo arba nuo netoliese esančios šv. Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios arba nuo šalimais plytėjusios šv. Jurgio (Georgijaus) aikštės – senos miestiečių prekybvietės šienu bei šiaudais.

Vilniaus miesto planas 1859m_
Vilniaus miesto planas 1859 m.

1860 m. Lukiškių aikštėje įsikūrė pagrindinis miesto turgus ir čionais perkeltos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės. Aikštei prospektas buvo naudingas prekybos prasme, nes aplinkui ją augo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi įvairios įstaigos. Daugelis miestiečių buvo nepatenkinti valdžios sprendimu įkurti turgavietę, tačiau nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė gyvybės gana neišvaizdžiai ir apleistai vietovei.

1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės galima buvo pasiekti Užupio tiltą. Kita bėgių linija driekėsi nuo Žaliojo tilto iki Geležinkelio stoties. Abi jos išardytos 1926 metais atsiradus autobusams.

Tapti pagrindine miesto gatve Gedimino prospektui padėjo Lukiškes su priešingu Neries krantu sujungusio caro Nikolajaus vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais. Iki tų metų, šioks toks medinis, ne itin patvarus tiltelis čia buvo ir anksčiauir. Priešais dabartinį Seimą, buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rastai sandėliuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje. Jei pažvelgtume į to meto Neries ties Vilniumi nuotraukas, miškas upe buvo plukdomas nuolat, mieste veikė kelios panašios prieplaukos.

OKUPACINĖS VALDŽIOS

Caro valdymo metais Vinco Kudirkos aikštėje anksčiau stovėjo nedidelė Aleksandro Nevskio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti (pastatyta Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu). 1919 metais lenkų valdžios paliepimu nugriauta kaip „antilenkiškos“ epochos simbolis. Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas A. Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą. Lukiškėse išdygo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta kariuomenės rikiuotėms bei paradams.

1939 metais Lietuva atgauna Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiuoja lietuvių kariuomenės daliniai, rieda karinė technika. A.Mickevičiaus prospektas pervadinamas Gedimino prospektu, tačiau tik trumpam. Okupacinė vokiečių valdžia neskubėjo keisti pavadinimų nors jų išleistuose žemėlapiuose prospektui paliktas Gedimino vardas.

Sovietų okupacijos metais iki pat 1956 m. prospektas vadintas Stalino, Lenino vardais. Sovietmetis diktavo ir savo madas: kasmet raudonomis vėliavomis išpuoštu prospektu žygiavo darbo liaudis, Lukiškėse iškilo Lenino stabas, o buvusiuose carinių laikų rūmuose, išvarius iš jų nacių gestapininkus, įsikūrė sovietų saugumas.

Šis Lietuvos istorijos periodas taip pat įsiamžino prospekto architektūroje ir labiausiai dominuoja vakarinėje jo dalyje. Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas ar senoji dabartinių Seimo rūmų komplekso dalis – anos epochos produktai, be kurių Gedimino prospektas sunkiai įsivaizduojamas.

PAVADINIMO SUGRĄŽINIMAS

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardas pagrindinei sostines gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos pavadinimu. Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas, raudonųjų stabų griūti ir Vinco Kudirkos įamžinimą, vykusius sprendimus ir ne itin pavykusias rekonstrukcijas, gilaus susikaupimo akimirkas, riaušes ir prieštaringai vertinamas eitynes, begales mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių. Būtent „gediminkėje“ dažniausiai tiesiogiai atsispindi svarbiausi Vilniaus ir visos Lietuvos gyventojai momentai, kas ir daro prospektą nepakartojamu mūsų miesto bei šalies gyvenimo barometru.

1. „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis. (2020). Informacija paimta Gruodžio 30d. 2020, iš https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/89275/nepriklausomybes-sasiuviniai-kelione-lietuvos-gelezinkeliu-istorijos-begiais-i-dalis

2. Istorija, V., & M., V. (2020). Vilniaus Gedimino prospekto istorija. Informacija paimta Gruodžio 29d. 2020, iš http://mvitalijus.blogspot.com/2015/02/vilniaus-gedimino-prospekto-istorija.html

3. Tamošiūnas, J. (1962). Kapitalistinių gamybinių santykių įtaka žemės ūkio gamybos vystymuisi Lietuvoje 1861–1914 metais. Ekonomika2, 143-154. doi: 10.15388/ekon.1962.2.14379

4. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba – Virtualios parodos. (2020). Informacija paimta Gruodžio 30d. 2020, iš https://www.archyvai.lt/lt/vaa_virtualios-parodos/lietuvos-tiltai-ir-tilteliai.html

error: