Bazilijonų vienuolynas per savo gyvavimo laikotarpį ne kartą keitė paskirtį. Jame buvo įrengtas kalėjimas, kuriame kalintas poetas A. Mickevičius ir 1831 m. sukilimo dalyviai, vėliau šiame pastate veikė Lietuvos dvasinė seminarija, o daugiau nei 40 metų – VGTU Elektronikos fakultetas.

PRIORITETAS IŠSIMOKSLINIMUI NUO SENŲ LAIKŲ

Naujam gyvenimui prikelti Bazilijonų vienuolyno pastatai – vieni iš nedaugelio Vilniaus senamiestyje, kurie pritaikyti ne komercinėms, o visuomeninėms reikmėms, tokioms kaip švietimas. V. Kundrotas sakė, jog to norėjusi Vilniaus arkivyskupija, kadangi tose patalpose įsikūrusi švietimo įstaiga būtų tarsi tąsa tam, kas buvo daroma Bazilijonų vienuolyne. Ansamblyje jau nuo seno buvo įsikūrusios edukacinės įstaigos – Lietuvos dvasinė seminarija, gimnazija, aukštoji technologijos mokykla, buvo įrengta gausi biblioteka, o ir patys vienuoliai garsėjo erudicija ir išsimokslinimu.

ĮVYKIS, PASKATINĘS KURTI VIENUOLYNĄ

Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių susivienijimas Lietuvos ir Lenkijos Valstybėse yra geriau žinomas kaip Bresto unija. Šio bažnytinio susirinkimo metu 1596 metų  spalio 9 d. Lietuvos ir Lenkijos Valstybės stačiatikiai pripažino popiežiaus viršenybę, katalikybės pagr. dogmas, tačiau pasiliko savo liturgiją, bažnytinę hierarchiją bei papročius. 

Bresto unija 1596 m. LDK istorinėse žemėse suvienijo Romos katalikus bei stačiatikius. Minėtieji tapo Graikų apeigų katalikais (unitais), turėjo didelę reikšmę Vakarų rusėnų (ukrainiečių, baltarusių) tautinių tapatybių susiformavimui.

VIENUOLYNO ĮKŪRIMAS

Bazilijonų vienuolynas įsikūrė ant Švč. Trejybės kalno, kuris pagarsėjo kaip 3 pirmųjų Lietuvos krikščionių kankinių Jono, Antonijaus ir Eustachijaus mirties vieta. Pasak legendos,  1347 m. nukankintų 3 krikščionių atminimui Algirdo žmona Julijona ant šio kalno viršūnės pastatė medinę Švč. Trejybės cerkvę.

Akmeninės Švč. Trejybės bažnyčios su varpine įkūrėju laikomas LDK kariuomenės vadas Konstantinas Ostrogiškis. 1514 m. apsidžiaugus dėl pergalės Oršos mūšyje prieš Maskvos kariuomenę šis pastatė pirmąją Švč. Trejybės bažnyčią su varpine, kaip padėką Viešpačiui už galimybę laimėti.

XVII a. pradžioje, Švč. Trejybės cerkvė ir prie jos esantis vienuolynas karaliaus Žygimanto lll-iojo Vazos įsakymu buvo perduoti čia įsikūrusiems bazilijonams. Būtent jie daugiausiai prisidėjo prie šios Unijos įgyvendinimo visoje LDK teritorijoje.

ARCHITEKTŪRA

Vartai pastatyti pagal garsaus to meto architekto Jono Kristupo Glaubico projektą ir saugo daugybę Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios bei Bazilijonų vienuolyno paslapčių. Du šimtus metų vienuolynas ir bažnyčia priklausė unitų religinei bendruomenei. XIX a. pradžioje vienuolyne įkurdintas kalėjimas. Šiandien čia galima rasti paminklinę lentą, kurioje įrašyta žymiausio kalinio – Vilniaus universiteto filomato, poeto Adomo Mickevičiaus pavardė.

VILNIAUS VIENUOLIO PALAIKAI ROMOJE

1580m. dabartinės Ukrainos teritorijoje gimęs Juozapatas Kuncevičius pritardamas Bresto unijos deklaruotam bažnyčios dalies atsivertimui į vienybę su Roma, šiai vienybei skyrė savo gyvenimą. O jo dvasiniai ieškojimai prasidėjo ne kur kitur kaip Vilniuje, kur 1604m. jis tapo bazilijonų vienuoliu.

1617 m. kartu Kijevo metropolitu Josifu Veljaminu Rutskiu jis įkūrė Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną (vienintelį ordiną Lietuvoje). Šis ordinas tapo pagrindiniu Bresto unijos priimtų nutarimų įgyvendintoju. Todėl vienuoliai bazilijonai bei kiti graikų apeigų katalikai pradėti vadinti unitais.

1618 m. Juozapatas tapo Polocko arkivyskupu, kuris uoliai gynė ir tvirtino stačiatikiškas bendruomenes, atkūrė vienybę su Roma. Jis rūpinosi dvasiniu tikinčiųjų ir šventikų gyvenimu. Būsimas šventasis aiškiai suprato, kokia svarbi bažnyčios vienybė ir visuotinumas. 988 – aisiais krikštą priėmusi Kijevo Rusia tą padarė kai bažnyčia dar nebuvo pasidalinusi. Anot  Maskvos patriarcho, krikščionys, pritariantys Bresto unijai buvo laikyti išdavikais. Juozapatas nepritarė peršamam spaudimui ir visus ragino vienytis atsispirti šiam spaudimui.

Dėl savo karšto būdo ir veiklos įgijo oponentų, kurie nepritarė unijai tarp stačiatikių. 1623 m. lapkričio 12 d. viešint Vitebske jis buvo nužudytas sukurstytos minios.

20 metų po Juozapato mirties šis paskelbtas palaimintuoju, o 1867-aisiais popiežius Pijus IX jį paskelbė šventuoju. Šv. Juozapato palaikai po ATR padalijimo buvo slepiami, nes jie buvo persekiojami bažnytinės vienybės priešininkų.

Vėliau Šv. Juozapato palaikai pateko į Vieną, 1946 m. iš Austrijos buvo pergabenti į Romą, o 1963 m. – atidaryti viešajam garbinimui Šv. Petro bazilikoje, kur yra iki šiol.

UNIVERSITETAS VIENUOLYNO PASTATE

Šiandien Bazilijonų vienuolyne veikia I-asis nevalstybinis universitetas Lietuvoje – ISM ekonomikos ir vadybos universitetas. Jis yra sujungtas su viešbučio skirto piligrimams kompleksu. XVIII a. čia buvo vienuolių celės, viena garsesnių – Konrado celė, liudijanti žinomo poeto Adomo Mickevičiaus patirtus išgyvenimus. 2014 m. duris atvėrė arklidžių pastate įsikūrusi ISM Inovacijų bazė.

Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjo seserys Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė. Žemaitijos bajorų šeimoje gimusios merginos rašybą pradėjo 1896 – 1898 metais. Paskata rašyti veikiausiai atsirado dėl meniškos pakraipos tėvo.

SESERŲ TĖVAS

Nikodemas Ivanauskas buvo stambus Žematijos bajoras, valdęs beveik 300 ha žemės. Kalbant apie jo asmenybę, jis buvo jautrios sielos romantikas, idealistas, meniškas, gyvenimo priverstas rūpintis materialiniais dalykais, modernėjant visuomenei nesugebėjęs prisitaikyti ir užsidaręs paveldėtame dvare. Jis buvo pažįstamas ir susirašinėjo su žymiomis to meto rašytojomis Eliza Ožeškova, Marija Konopnicka, pats kūrė eilėraščius, rašė į tuometinius kultūros laikraščius lenkų kalba. Būdamas vos 19-os, šis dalyvavo 1863 metų sukilime. Vengdamas represijų jis išvyko mokytis į Sankt Peterburgo dailės akademiją. 1868 metais su žmona bei prieš metus gimusia dukra Sofija Nikodemas išvyko į Miuncheną, kur pradėjo studijas Karališkoje dailės akademijoje.

Bėgant metams N. Ivanauskas su šeima kraustėsi gyventi į užsienį, o grįžus į Lietuvą 1872 m. jam su žmona gimė antroji dukra – Marija. Tėvas buvo priverstas imtis vietinių kunigų užsakymų – tapyti, kopijuoti, atnaujinti šventųjų paveikslus, altorius, stacijas. Tačiau tuo pat metu dalyvavo ir dailės parodose, eksponavo savo paveikslus Peterburge, Varšuvoje. Seserys tėvo buvo mokomos namuose, vėliau pačios lavinosi skaitydamos jo bibliotekoje sukauptas knygas.

SOFIJOS SUSIDOMĖJIMAS LITERATŪRA

1891 m. Sofija ištekėjo už bajoro Rapolo Pšibiliauskio. 1896 m. ji pradėjo artimiau bendrauti su studentais, lietuviškų laikraščių bendradarbiais Vladu Sirutavičiumi ir Povilu Višinskiu, kurių dėka Sofija įsitraukė į lietuvišką tautinį judėjimą. Padedama studentų, Sofija vis labiau įsitraukia į lietuvių literatūrą ir 1898 m. ji “Ūkininke” išleidžiama pirmoji jos publikacija – apysaka „Našlaitė“.  Vėliau Sofijos kūryba vis populiarėjo ir jos grožiniai tekstai pasiekė net “Varpo” bei “Naujienų” laikraščius.

Veikiama demokratinių idėjų Sofija ima kritiškai vertinti sulenkėjusią bajoriją. Didelės jos kritikos sulaukė ir kunigija. Būdama jautrios sielos kaip ir tėvas Sofija rūpinosi socialinėmis visuomenės problemomis, ji ėmėsi labdaringos veiklos: įsteigė vaistinę, kurioje neturtingieji galėtų nemokamai gauti vaistų. Sofija svarstė įvairius būdus, kaip būtų galima padėtį keisti – buvo susidomėjusi legendiniu Tado Blindos asmeniu, rinko apie jį medžiagą.

Sofijos gyvenimas su vyru nebuvo laimingas, be meilės šeimą sukūrę sutuoktiniai greit susvetimėjo, vyras nusivylė gavęs ne namų ūkio juodadarbę, o romantikę svajotoją. Šeima iširo. Rapolas, prasiskolinęs tėviškę, išvažiavo į JAV, kur ir žuvo. Sofija, likusi viena su dviem vaikais, dirbo Vievio vaistinėje, nevilties prislėgta, 1902 m. pavasarį bandė nusižudyti. Nuo 1903 m. pragyvenimui rašytoja užsidirbdavo siuvinėdama. Po spaudos draudimo intensyvėjant kultūriniam gyvenimui Vilniuje Sofija įsitraukė į lietuviškų draugijų veiklą – skaitė savo kūrinius „Vilniaus kanklių“, „Rūtos“ draugijų rengiamuose vakaruose.

VEIKSNIAI, KLIUDANTYS UŽSIIMTI AMATU

Sesuo Marija pradėjo rašyti anksčiau – keletas jos pirmųjų eilėraščių buvo išspausdinti literatūriniame savaitraštyje “Besiada literacka”, vėliau išspausdinta apysaka “Bez steru” (Be vairo). Marija, svajojusi apie muzikantės karjerą, buvo išsiųsta į Šiaulius mokytis praktiškesnio amato – siuvinėti. 9 metus praleido Varšuvoje dirbdama tetos dirbtuvėje, didžiąją dalį uždarbio atidavė nusigyvenusiam tėvui, seseriai paremti. 1898 m. išvyko gyventi į Sankt Peterburgą, kur gaudavo užsakymus iš drabužių papuošalų dirbtuvių. Šiuo gyvenimo etapu Marija patyrė visus miesto darbininkų klasės vargus. Vėliau įsidarbino Lenkijos socialistų partijos bibliotekoje.

LAZDYNŲ PELĖDOS GIMIMAS

1903 m. Marija ištekėjo už Vaclovo Lastauskio, per jį susipažino su žymiausiais to laiko baltarusių rašytojais. 1905 m. revoliucinis laikotarpis laikomas abiejų seserų bendro darbo pradžia. Tuo metu seserys – kadangi Lazdynų Pelėdos slapyvardis jau buvo lengvai atpažįstamas ir turėjo kultūrinę vertę – nusprendė savo kūrinius spausdinti pasirašinėdamos tuo pačiu pseudonimu. 

1905 m. buvo išspausdinti pirmieji Marijos apsakymai, juos į lietuvių kalbą išvertė Sofija. Literatūrinis seserų bendradarbiavimas nenutrūko iki pat Sofijos mirties. Marija yra paliudijusi, kad Sofijos atlikti jos kūrinių vertimai buvę gana laisvi, papildyti pačios vertusiosios. Lazdynų Pelėdos kūrybos kritikai laikosi nuomonės, kad Sofija, būdama talentingesnė, versdama sesers kūrinius integruodavo juos į savo kūrybinį kontekstą.

Mėgindami atsekti kūrinių autorystę, kritikai sutaria, kad visi iki spaudos atgavimo Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu išspausdinti kūriniai yra Sofijos.

KŪRINIŲ TEMATIKA

Marija savo kūriniuose daugiausia nagrinėjo į miestą patekusio kaimiečio psichikos kaitą, beglobių vaikų žiaurumo, prostitucijos ir nusikaltimų socialines priežastis. Palyginti su Sofija, Marija kūrė sudėtingesnius, labiau intriguojančius siužetus, vartojo knyginius posakius. Vaizdavo geriau pažįstamą miesto darbininkų, studentų gyvenimą. Kūryboje trūksta psichologinės motyvacijos, pasitaiko loginių prieštaravimų. Marija laikoma feministinio judėjimo pradininke Lietuvoje – romane Šviesuliai ir šešėliai pirmoji iškėlė nepriklausomos, savarankiškos, profesijos siekiančios, išsilaisvinusios moters idealą, laisvos meilės idėją.