VOKIEČIŲ GATVĖ
galerija
VOKIEČIŲ GATVĖS istorija
Vokiečių gatvė laikoma viena seniausių ir svarbiausių iš Vilniaus miesto gatvių. Gatvė nuo seno buvo smuklių bei prabangių parduotuvių centras, tokį savo identitetą ji išlaiko ir po šiai dienai. Tikėtina, kad savo pavadinimą gatvė įgijo dėl vokiečių tautybės pirklių, pradėjusių keltis į Vilnių dar XIV a. – LDK kunigaikščio Gedimino laikais.
Visuomenės manymu, per karą buvo sugriauta tik rytinė Vokiečių gatvės pusė, o vakarinė – stebuklingai išliko nepažeista. Iš tikrųjų, sudegė pusę vakarinės dalies pastatų. Vokiečių gatvė tęsėsi nuo Rotušės iki Vilniaus, Trakų bei Dominikonų gatvių sankryžos, ties kuria stovėjo žymus “Europos” viešbutis. Dabartinį vaizdą gatvė įgijo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje.
KITATAUČIŲ ATSIKRAUSTYMAS
Anuomet, Vokiečių gatvė buvo patvinkusi nuo įvairių kultūrų civilių, kaip ir visas Vilnius. Čia gyveno lenkai, vokiečiai, rusai, žydai. Vokiečių gatvė tviskėjo įvairove ne tik savo gyventojų etnine ar religine sudėtimi, bet ir užeiti į kavines ar parduotuves kviečiančių iškabų kalbomis.
Vokiečių gatvės reklamos, iškabos buvo spalvingesnės ir patrauklesnės nei kitose miesto vietose, jos taip pat buvo užrašomos jidiš ir lenkų kalbomis.
XIX a. II-oje pusėje į Vokiečių gatvę pradėjo kraustytis žydai. Iki tol žydams toje vietoje nebuvo leidžiama nei gyventi, nei prekiauti. Panaikinus draudimą, jie po truputį ėmė stumti krikščionis, iš pradžių iš rytinės, paskui – ir iš vakarinės gatvės pusės.
Čia besikraustantys pirkliai norėdami reklamuotis be gailesčio kirto didesnes angas langams ne tik pirmuosiuose, bet ir viršutiniuose namų aukštuose. Dėl ardomų, pastatų būklė vis blogėjo, kai kurie namai po tokių pertvarkymų net sugriuvo.
PREKYBOS CENTRAS
XIX a. šią gatvę buvo galima pavadinti “Akropoliu” po atviru dangumi dėl čia įsikūrusių prestižinių parduotuvių, triukšmingų nedidelių kratuvėlių, susigrūdusių viena prie kitos senoviniuose namuose. Iš čia į visas puses besišakojančiais skersgatviais lyg arterijomis tekėjo miesto gyvenimas: nuo šurmulį keliančių turgaviečių iki žydų maldos namų, nuo smuklių iki didikų rūmų bei prabangių viešbučių.
Šioje komercinėje gatvėje buvo itin įvairi paslaugų ir produktų pasiūla. Pirmuose aukštuose buvo įsikūrusios ne tik parduotuvės, kuriose prekiauta viskuo, nuo maisto prekių iki statybinių medžiagų bet ir kavinės, restoranai, smuklės, kazino, drabužių siuvyklos, bankai, dirbtuvės, viešbučiai. Kai Vokiečių gatvėje pradėjo kurtis didelės parduotuvės, smulkiesiems prekybininkams teko trauktis į rūsius ir kiemus.
Vienose parduotuvėse buvo galima rasti Strasbūro pašteto, jūros gėrybių, rokforo ar parmezano sūrių, kitose buvo siūloma įsigyti vaikiško muilo iš žuvų taukų ar net asbesto batų įklotų, kurie vasarą galėdavo apsaugoti kojas nuo karščio, o žiemą nuo šalčio, bei neleisdavo kojoms prakaituoti.
DVIRAČIAI, AVALYNĖ, AUDINIAI
Vokiečių gatvėje tais laikais taip pat buvo auksinio jaunimo. Jį atpažinti buvo galima iš dviračių. Karlo Akeno siuvimo mašinų parduotuvėje, 1897- metais jpradėta prekiauti dviračiais. Jis vienas pirmųjų vilniečius supažindino su dviračiais guminėmis padangomis. Dviračiai buvo brangūs, tačiau jais gatvėmis lakstančių jaunuolių buvo nemažai. Pasak tuometinio laikraščio, greitai dviračius minantys jaunuoliai keldavo pavojų: „Redakcija vėl gavo kelis skundus dėl nutrūktgalviško dviratininkų važiavimo. Būsimieji derbistai beprotiškai laksto, kur vaikšto seniai ir vaikai. Todėl nelaimė yra visiškai galima.“
Taip pat, Vokiečių gatvėje buvo prekiaujama asbesto įklotais avalynei. Šie vasarą kojas saugoję nuo karščio, o žiemą – nuo šalčio. XIX a. čia pradėta prekiauti ir įspūdingu to meto atradimu – kaliošais. Namo grįžtantys miestiečiai nusispirdavo purvinus kaliošus ir apsiaudavo švarius batus, su kuriais galėdavo keliauti į svečius.
Pasak istorikės A. AmbrulevičiūtėS, tais laikais audinių reikėjo ir amatininkams, ir tiems, kas siuvosi drabužius. “Gatavų” drabužių tada nebuvo. Pradėjus kilti “gatavų” drabužių parduotuvėms, audinių parduotuvių mažėjo, tačiau jų prekybos apyvarta augo. Audinių profesionalūs siuvėjai nenustojo pirkti.
NUŠLUOTA NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS
II-asis Pasaulinis karas Vokiečių gatvės išvaizdą paveikė neatpažįstamai. 1942 metais ši buvo subombarduota, o 1944 metais – sudeginta. Greta esantį žydų getą bombardavo tiek antisemitizmą propaguojantys naciai, tiek sovietai. Buvo manyta, kad žydų getas buvo specialiai griaunamas, tikintis sugriautų namų sienose ar rūsiuose surasti paslėptą žydų auksą bei kitus vertingus daiktus.
SSRS teigimu, gatvę degino naciai, tačiau visi puikiai žinome, kad istoriją rašo laimėtojai. 1944 metų liepos 11 d., vokiečių aeronautikos duomenimis, į vakarinę dalį atsitraukiantys vokiečiai nedegino gatvės, tą be abejo padarė Raudonosios Armijos kariškiai.
GATVĖS REKONSTRUKCIJA PO KARO
Po II-ojo Pasaulinio karo architektai, gigantomanijos šalininkai, sumanė Vokiečių gatvę paversti plačia magistrale, turinčia kirsti miestą nuo Aušros vartų iki Žaliojo tilto. 1960 metais Vokiečių gatvė buvo platinta bent keturis kartus (anksčiau ji tebuvo maždaug 9 metrų pločio), rytinėje jos pusėje per visą gatvės ilgį nuo Didžiosios iki Dominikonų gatvės buvo pastatytas stalininis monstras (arch. V. Anikinas), savotiškas besirangantis eklektinių formų slibinas – senamiesčio sunaikinimo simbolis. Tiesa, dabar jis ne toks vientisai pilkas kaip bolševikinėje epochoje, nes yra padalytas į gabalus, skirtingai nudažius kai kurias jo atkarpas.
Vakarinei gatvės pusei pasisekė geriau – ten išliko ir buvo suremontuoti beveik visi namai, išskyrus keletą prie Rotušės, Rūdininkų ir Vokiečių gatvių sankirtos, kur dabar yra Šiuolaikinio meno centras. Vykdant absurdiškus komunistų planus iki XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigos, Vokiečių gatvės rytinėje pusėje buvo nugriauti ne tik per karą apgadinti pastatai, bet ir visi kiti, kurie 1944 metų žalos plane numatyti remontuoti. Gatvės nuolaužos traukinuku nugabentos į Tymo gatvę bei į Vilnios šlaitus.
Sovietmečiu, remiantis antisemitine politika, žydus bei jų kultūrinį paveldą mėginta ištrinti iš Vilniaus miesto istorijos. Vokiečių gatvėje stūksojusi sinagoga per karą buvo tik apgadinta, tačiau SSRS valdymo laikotarpiu ji nugriauta, kai galėjo būti tiesiog suremontuota. Tuo metu nebuvo nei Žydų gatvės, nei Gaono gatvės. Žydų pastatai sovietmečiu dažnai buvo griaunami pirmi. Lietuvoje ne tiek daug bažnyčių buvo sugriauta, kiek sinagogų.
Pastovus gatvės griovimas nesiliovė ir pasibaigus karui. Gigantiškų pastatų ištroškę architektai ir toliau naikino kone svarbiausią miesto gatvę ne tik statydami gatvės harmoniją griaunančius ir jaukumą blaškančius pastatus, bet ir ją platindami. Įkūrimo pradžioje Vokiečių gatvės plotis siekė 9 metrus, po karo ji buvo praplatinta net iki 36 metrų.
VOKIEČIŲ GATVĖ ČESLOVO MILOŠO AKIMIS
“Artėdamas prie Vokiečių gatvės, – pasakojo rašytojas, – tolydžio traukeisi iš rečiau gyvenamos zonos ir patekdavai į staiga sutirštėjusią erdvę. Šaligatviai, tarpuvartės, durys ir langai prapliupdavo daugybe veidų, patvinkdavo minia. Atrodė, kad kiekviename Vokiečių gatvės name gyvena neribotas skaičius gyventojų, užsiiminėjančių visais įmanomais verslais. Parduotuvės su didžiulėmis pieštomis iškabomis frontonais glaudėsi viena prie kitos, liūtų snukiai, pabaisiškų dydžių kojinės, pirštinės ir korsetai skelbė, kad krautuvės yra kiemuose, maža to, lentelės tarpuvartėse pranešinėjo apie dantistus, siuvėjas, mezgėjas, plisuotojas, batsiuvius ir taip toliau. Prekyba nebeišsiteko namuose, veržėsi ant grindinio, virė aplink stumdomus vežimėlius ir kai kur, šaligatvio posūkiuose, užgriebdavo staliukus. Sunkiai žengiančių arklių traukiamos dundėjo prikrautos platformos. Tarp praeivių zujo agentai, turintys atpažinti klientą, išgirti prekę ir ja susidomėjusius nutempti į krautuvėlę kartais kokiame trečiame kieme.“
1. Andriuškevičiūtė, G. (2020). Vokiečių g. istorija. Informacija paimta Gruodžio 26d. 2020, iš https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/vokieciu-g-istorija-nuo-siurpiu-kudikio-ir-motinos-zuciu-iki-paslepto-zydu-aukso-paiesku.d?id=68595570
2. Žydų kultūros įspaudai Vokiečių g. (2020). Informacija paimta Gruodžio 26d. 2020, iš https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1270999/zydu-kulturos-ispaudai-vokieciu-g-smulkiojo-verslo-ivairove-bohemos-samburiai-ir-garsusis-vegetariskas-restoranas
3. Pimpytė, V. (2010). Vilniaus Vokiečių gatvės kaita paveldosaugos aspektu XX a. 5 deš. – XXI a. pr. Socialinis Ugdymas, 3-5.