Korėjos istorija

Share on facebook
Share on linkedin
Share on reddit
Share on facebook
Share on linkedin
Share on reddit

Visi turime tą grupioką / klasioką, kuris projektus daro vienas, nes šis skelbiasi esąs individualistas. Tokia pati iki XIX a. galo buvo ir Korėja. Ši atsiribojo nuo pasaulio ir buvo užsiglemžusi savyje. Geografinė šalies padėtis taipogi nėra iš geriausių – ji yra tarp ne itin draugiškų Kinijos ir Japonijos.

Pradėjus belstis įtakai iš viso pasaulio, šalyje užsisėdėjusi monarchija pradėjo trupėti. Japonija tai pastebėjusi sumanė pasinaudoti galimybe ir pradėjo spausti Korėją politiškai. Žinoma, niekas nepraslydo ir pro siauras kinų akis. Kinija, tuo metu irgi besivystanti agresorė, pamačiusi situaciją tarp Japonijos ir Korėjos nusprendė, kad būtų gera proga įsiterpti ir jai. 1894-1895 m. Sino-Japonų karas buvo didelis pranašumas japonams. Kaip tradicija tapusi kariškių agresija užimtoje valstybėje įsisiautėjo Korėjoje: vyrai buvo priversti vergauti, o moterys privalėjo užsiimti prostitucija.

1896 m. šaliai neliko nieko kito kaip tik kreiptis į Carinę Rusiją. Beviltiškoje padėtyje esanti Korėja Rusijai tiesiog leido priiminėti už ją sprendimus bei daryti įtaką. Rusija buvo sparčiai besivystanti šalis ir garsėjo savo Transsibiriniu geležinkeliu, kuris driekiasi per visą šalį. Japonai, kurie tai pat buvo sparčiai besivystantys tiek ekonomiškai, tiek militaristiškai, šį bruožą laikė grėsmingu. To pasekoje, 1904-1905 m. kilo Ruso-Japonų karas, kuris baigėsi taikos sutartimi, pasirašyta JAV. Korėjiečiai tikėjosi, kad agresija iš japonų pusės pagaliau pasibaigs, tačiau viskas tęsėsi ilgiau nei tikėtasi.

Terorizuojamai šaliai pabodo japonų represijos ir II-ojo P.k. pradžioje įsiplieskė pilietinis karas tarp Korėjos ir Japonijos, kuriam vadovavo Kim Song Ju. Adaptavęsi prie sovietų ideologijos 200 000 korėjiečių pradėjo priešintis agresorei. Pasibaigus II-ajam P.k. sąjungininkės šalys jau nusprendė, kad Korėjoje neturi vykti konfliktų ir šalis turi būti laisva. Kas įvyko iš tikrųjų – Šiaurinę Korėjos dalį pasisavino komunistinė SSRS, o pietinę – kapitalistinė JAV.

1947 m. JTO lyderiai balsavo už Korėjos sudemokratinimą. Nenuostabu, bet SSRS atsisakė paleisti Šiaurės Korėją, nes esą tai sumenkintų jos karinę galią. Kol pietuose Korėja išsirenka prezidentą, šiaurėje iškilęs antijaponiškas Kim Song Ju diktatorius užima valdžią. Tiesa, toks jis ir diktatorius: Kinijoje užaugęs Kim vos vos kalbėjo korėjietiškai ir buvo nuolat kontroliuojamas rusų, kurie jam net rašė visas viešas kalbas. Sovietai stengėsi priversti diktatorių atrodyti tikru korėjiečiu. Jis šalyje įkūrė darbininkų partiją bei armiją, kurios vadovai buvo jo bendražygiai iš partizaninio karo. Sukurdamas literatūros ir meno federaciją šis kontroliavo šalies kultūrinę dalį. Piešiniuose ir portretuose diktatorius buvo vaizduojamas, kaip išvaduotojas, simbolizavo save kaip Saulę.

Jis net pasiskelbė planuojantis suvienyti šiaurės ir pietų Korėją. Visiems pradėjus džiaugtis, o Kim gavus paramą iš SSRS J.Stalino bei Kinijos M.Dzedongo, 1950 m. šis pradeda invaziją į pietinę šalies dalį. Prasideda karas tarp JAV, SSRS, abiejų Korėjų bei Kinijos. Š.Korėja užima beveik visą pietinę dalį, iki miesto Pusan. Tuometinis JAV prezidentas H.Trumenas, bijodamas tolimesnės komunizmo plėtros. Pietų Korėja šaukėsi pagalbos, o JAV palaikydama kapitalistinę Korėją, JTO saugos konsului skelbė jai padėsianti. Šiaurės Korėjai buvo įsakyta pasitraukti, ko ji žinoma nepaisė. Jungtinės Tautos, su 16 šalių armija padeda kariauti pietuose.

Didžiąją JTO armijos dalį sudarė amerikiečiai, kurie liepos mėn. išsilaipinę Pietų Korėjoje sugebėjo tik palaikyti fronto liniją prie Pusan miesto. Rugpjūtį, atvykus pastiprinimui, JTO armijai pavyko atsikovoti Seulą. Tačiau demokratinė armija padarė kvailiausią sprendimą ir toliau kariavo šiaurėje. Užėmus Š.Korėjos sostinę ir, sieną su Kinija simbolizuojančią,Yalu upę kyla agresija iš kinų. 250 000 Kinijos karių pagalba JTO armija išstumiama iš teritorijos ir Seulas vėl keliauja į komunistinių jėgų nuosavybių stalčių. Karo prieš Šiaurės Korėją vadas D.MacArthur netgi ketino įsakyti užmesti atominę bombą ant Kinijos, tačiau buvo sustabdytas prezidento H.Trumeno. 1951 m. birželį į pagalbą buvo atsiųsta dar daugiau JTO karių, kurie išstūmė Š.Korėjos armiją iki dabartinės ribos tarp valstybių. Stabilizavus karo padėtį konfliktas kilo ore, kur SSRS atakavo JTO maskuodamasi Kinijos apranga ir technika.

1953 m. į JAV prezidentus išrinktas D.Eisenhower padėjo tašką karo situacijoje inicijuodamas taikos sutarties pasirašymą dėl dabartinių sienų tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos.

error: