Taip būna gera darbo metu kolektyviškai atsipūsti nuo kasdienių užduočių ir užsiimti kitokia veikla prasiblaškymui.

Panašiai įvyko ir I-ojo P.k. metais. 1914 m. gruodžio 24-25d. didžioji dalis kariškių leido ginklams atvėsti švenčiant Kalėdas kartu su priešo pajėgomis. Vakarų fronte vokiečių ir sąjungininkų pėstininkai keitėsi dovanomis, įteikinėjo vienas kitam cigaretes, vyną ir, netgi žaidė futbolą. Šis įvykis dar vadinamas “Kalėdų paliaubomis”.

Kaip tai prasidėjo? Pasibaigus purvinoms rudens kovoms, visi laukė žiemos. Oro sąlygos tapo pagr. priešu, nes lietus tvindė apkasus ir sudrėkindavo maisto ir kitas atsargas. Daugeliui I-osios Kalėdos toli nuo namų buvo sunkios morališkai, tad atsiradus poreikiui paminėti šventę, kiekvienam kariui buvo įteikta dovanų nuo šalies vadovo.

Kūčių dieną, pasibaigus lietui įsitvirtino neigiama temperatūra ir visas purvas užšalo. Pradėjo snigti. Užvaldyti šventinio oro vokiečių kariai pradėjo puošti atsiųstas eglutes ir giedoti Kalėdines giesmes. Tai itin nustebino sąjungininkus, kurie manė, kad tai tik pasala. Tačiau, ilgai netrukus, daugelyje vakarinio fronto lokacijų besikaunančios jėgos nusiginklavo ir sutarė 2 dienų paliaubas. Jų metu buvo keistasi dovanomis ir netgi žaidžiamas futbolas. Kalėdų rytą kariaujančios pusės kartu palaidojo žuvusius greta vienas kito. Karo zonoje trumpam apsireiškė elementarus žmogiškumas.

Visiems smalsu sužinoti kaip galima grįžti į, šaltu oru vykstančias, kraują liejančias, skerdynes po tokio simbolinio paminėjimo? Daugumoje lokacijų, kariškiai nenorėjo kautis ir šventė iki pat Naujųjų metų. Kai kurie kariuomenės vadai pasipiktino tokiu nuolaidžiavimu priešui ir įsakė atakuoti bombarduojant, pasitelkiant snaiperius. Karas vėl grįžo į savo režimą.

Šis įvykis parodo koks beprasmis gali būti karas. Šventę Kalėdas nusiginklavę vyrai buvo suinteresuoti kaip gyvena priešas. Ar jis irgi toks pat žmogus? Tuo metu, vienas vokiečių kariškis naujam savo draugui sakė „mes kaunamės dėl laisvės“. Tą išgirdęs jis atsakė „neįmanoma, mes irgi kaunamės dėl laisvės“. Pripumpuoti nurodymų jie pamiršo tikrąjį save. Būtent švenčių dienomis žeme vaikščiojo nebe mirties trokštantys gyvuliai, o žmonės.